Iš kur kilo dekupažas?

Tiksli kilmės data nežinoma. Žinomas kaip XII amžiaus Kinijos valstiečių menas (potichomonia). Rasta ir Azijoje, taip pat rytų Sibire (manoma, kad iš čia plito į Kiniją).

Kaip meno rūšis pirmą kartą minima XV amžiaus pabaigoje Vokietijoje, kur iškirpti paveikslėliai buvo panaudoti baldų dekoravimui (H. Manning).

Vertingas ankstyvojo dekupažo pavyzdys - XVI amžiaus kartoninė dėžė (greičiausiai itališkos kilmės) apklijuota daugybe karpytų popieriaus gabalėlių, savo išvaizda panaši į puikiai išgraviruotą medieną (H. Manning).

Dekupažas - kokį mes šiandien žinome - suklestėjo XVIII amžiuje. Pats pavadinimas kilęs iš Prancūzijos. Tačiau jo aukso amžiaus pradžia siejama su Venecija (XVII-as amžius), kur tuo metu buvo labai išpopuliarėję tapyti ir kitaip dekoruoti baldai (N. Singleton).

Pradžioje jie bandė sukurti kinietiškų dekoruotų ir lakuotų baldų klastotę, kuri buvo žymiai pigesnė nei originalas. Vėliau jie ėmė naudoti žymių originalų kopijas.

W. Odum'as 1919m. mini, kad Venecijos moterys tiek pamišusios, kad pasiruošusios karpyti piešinėlius kainuojančius 100 lirų/vnt. Taip pat jis rašo: "jei ši mada nesibaigs, jos sukarpys ir Rafaelį" (H. Manning).

Viena aišku, jog XVIII-ame amžiuje ši mada buvo paplitusi tiek Italijoje tiek Prancūzijoje. Itališko dekupažo pavadinimas kiek keistokas - Parte del povero - "vargingo vyro menas". Šis pavadinimas turi savo istoriją.

Gerai žinomi menininkai sukurdavo originalų dizainą, kuris būdavo nukopijuojamas ant "boiserie" (terminas naudojamas apibūdinti puošnų ir sudėtingą raižymą medinėje plokštėje). Šias medines graviūras/štampus paruošdavo pameistriai.

Dekoruotų baldų paklausa buvo tokia didelė, kad viršijo pasiūlą. Visi norėjo gerai žinomų dailininkų dekoruotų baldų. Dėl to jie savo meną ėmė "spausdinti" tūkstančiais, ir tie spausdiniai buvo spalvinami rankomis pačios žemiausios kategorijos pameistrių, kurie vėliau paveikslėlius iškirpdavo ir klijuodavo ant baldų. Suprantama kad pradinis dailininko dizainas prarasdavo savo pirminį vaizdą. Netrukus toks dizainas tapo populiaresnis net už pačius originalus. Todėl ir buvo pavadinta - vargingo vyro menu.

Prancūzijoje Luiso XVI-ojo dvariškių ir Marie Antoinette hobis buvo - dekupažas. Prancūzijos karalienė ir jos rūmų damos (pvz. madam de Pompadour) nerūpestingai karpydavo garsių dailininkų originalus, dekoruodavo vėduokles, dėžutes, stalų paviršius ir pan (H. Manding).

Dekupažo aukso amžius baigėsi XVIII a. pabaigoje, kai buvo likviduojamos baldų dekoravimo gildijos.

XIX a. žinomas Anglijoje, kaip Viktorijos stiliaus dekupažas - romantiškas ir sentimentalus, pilnas rausvų atspalvių, derinamas su įvairiomis medžiagomis.

XX a. dekupažas vėl atgimsta Vokietijoje, Lenkijoje, Anglijoje. Paplinta Amerikoje, Australijoje. Dabartinis jo pavadinimas atsirado XX a. Prancūzijoje (N. Singleton).

Pjedestalas - stalas 25 colių aukščio su slaptomis durimis iš Vatikano bibliotekos. Rafaelio spausdinių dekupažas, H. Manning, 1980
Pora senovinių sidabrinių kinietiškų veidrodžių dengtų stiklu. Stiklas puoštas šilku, inkrustuotu aukso siūlais, iš senovinių imperatoriškų drabužių, H. Manning, 1980
Stalelis ir kėdė Luis XV stiliuje, H. Manning, 1980
Angliška riešuitmedžio dėžutė peiliams 1790 H. Manning, 1980
XVIII amžiaus uždanga dekoruota kinietišku stiliumi naudojant rankomis dažytus pavaikslėlius, H. Manning, 1980